Tremtis-tai daugeliui ,senosios kartos atstovų , sunkiai pamirštamas žodis. Tuometiniais laikais,kuomet Rusija buvo okupavusi Lietuvą, daugelis tautiečių buvo tremiami į Sibirą. Galbūt Sibiras tai pernelyg abstraktu,kadangi daugybė lietuvių buvo netik tremiami į Sibirą. Nemaža dalis jų buvo nusiųsti į Tadžikistano sritį,Kazachstaną ir kitas vietoves.Tačiau daugelis kartų šiuos laikus supranta vis kitaip. Koks požiūris į tuomet vykusius negailestingus trėmimus jauno ir seno žmogaus akimis?
Šiuolaikinis jaunimas negali to pajusti savo kailiu. Į pagalbą ateina Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos organizuojamas projektas „Misija Sibiras“. Paklausite kuo jis naudingas?
Ar jaunimas kada nors turės tokius laikus,kuomet reiks kentėti sovietinę Rusijos priespaudą? Mūsų visuomenė tapo demokratiška,todėl tokius spėliojimus galime pamiršti. Toks projektas kaip „Misija Sibiras“ ugdo pilietinę iniciatyvą,skatina nepamiršti tautos istorijos. Kiekvienas jaunas žmogus,jaučiantis meilę tėvynei,mylės bei gerbs tautos istoriją,tad toks projektas sukels emocijas ir jaunam,nuotykių ir žinių ištroškusiam žmogui. Sibiro taigos išbandymai nepalyginami su tuo,ką jaučia jaunas žmogus,atėjęs prie apleistų lietuvių kapinaičių. Ką jaučia jis tvarkydamas jas? Juk niekas nevažiuoja ta mintimi,kad ne mano giminaičių kapai,ne aš ir tvarkau. Kiekvienas žmogus turi jaust savotišką pagarbą savo tautiečiui. Kaip teigė ekspedicijos dalyvis Juozas Valčiukas: „Nei vienas iš tremtinių neturėjo bilieto atgal,kaip mes.Jiems buvo pasakyta,jog čia jūs praleisit likusį savo gyvenimą ir jie turėjo su tuo susitaikyti“.
Galbūt jaunimas gyveno tik demokratiškoje visuomenėje ir nematė to meto,kuomet su visais buvo negailestingai susidorojama,tačiau ankstesnių kartų atstovai tai prisimena su didele nuoskauda,jog kadaise ten buvo atidirbta daug metų,prarasta daug artimųjų. Juk tremiami buvo ne nusikaltėliai,o nekalti žmonės. Tikriausiai taip buvo vykdomas planas išskaidyti mūsų tautą ir galutinai ją prijungti prie Rusijos. Tuometinė Rusijos politika buvo paremta didžiule ginkluote,prieš kurią bejėgiai lietuviai atsilaikyti negalėjo. Kas vienijo juos,tai tik dainos ir nepaliaujamas tikėjimas,jog kada nors jam ar jai pagaliau pavyks grįžti į numylėtas Lietuvos žemes. Dar ir dabar prisimenu savo senelio pasakojimus,kaip sunkiai dienų dienas reikėdavo dirbti miškuose,eiti dešimtis kilometrų pirmyn ir atgal,o atlygis už darbą buvo toks menkas,kad su tiek nesugebėdavo išmaitint šeimos.
Kalbant apie mano nuomonę į visą tai,manau,jog sovietinės Rusijos įtaka sustiprino tikėjimą mūsų tauta. Mūsų tautiečiai sutarė su vietiniais Sibiro gyventojais,kurie taip pat turėjo dirbti sunkius darbus. Rusų sovietinė politika bandė išardyt Lietuvą,tačiau,jai nepavyko. Tokiu būdu jie tik smukdo savo tautą,sudarydami sau neigiamą portretą prieš kitas Europos,bei pasaulio valstybes. Nepamirškim ir tų pačių Rusijos tautiečių. Jie taip pat buvo verčiami dirbti,už tai gaudami menką atlygį. Taip Rusai bandė mulkint ir savus tautiečius,tačiau Stalino ir Lenino viešpatavimas naikino savo šalį iš vidaus. Nors ir mūsų šalies patriotų sukilimas davė vaisių,tačiau tai pareikalavo daug žmonių gyvybių. Nemanau,kad tautiečiai Sibire jautėsi ne ką geriau,nei koks Balys Sruoga koncentracijos stovykloje.
Manau,jog jaunimas jaunieji projekto dalyviai ir kiti lietuviai nepamirš juodaisiais metais tapusių trėmimų laikų ir projektas „Misija Sibiras“ tęs savo švietėjišką darbą ir kiekvieną jauną žmogų įkvėps pajusti meilę tėvynę ir pagarbą tautiečiams.
Lenkiu galvą prieš šį nuostabų projektą ir tikiu,jog abejingų jam neliks dar daug metų.
